Ko norite, kad jums padaryčiau?
Kilniausia kančios intencija
Dievo noruose nebūna jokių netikrumo šešėlių, nes Jo šventumo šerdis – Kristaus meilė, viską dėl mūsų atidavusi (plg. 2 Kor 5, 14). Viešpaties Širdies troškimas šis: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33, 11). Tai – tam tikra įžanga, paaiškinanti 29-ojo sekmadienio pirmojo skaitinio pradžią, kodėl Tėvas, trokšdamas mūsų išgelbėjimo, siuntė savo Sūnų kentėti: „Viešpats norėjo, kad Jis kentėtų negalią, (…) ir per savo kančią nuteisintų daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes“ (Iz 53, 10 – 11). Beje, anuomet apaštalams šio išganingo plano išmintis buvo dar neįkandamas riešutas…
Ambicingas prašymas
Kai Jokūbas ir Jonas kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“ (Mk 10, 35), čia iš karto galima buvo jausti reikalaujančio prašymo potekstę ir tam tikrą įnorį, kurį (prašančiųjų manymu) Jis turėtų vienaip ar kitaip patenkinti, tai yra, kad jie galėtų danguje sėdėti – vienas iš jų – Jo šlovės dešinėje, kitas – kairėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jų prašymas yra grindžiamas tikėjimu… Juk trokšdami per amžius būti arčiausiai Prisikėlusiojo, jie ne tik paliudijo, jog tiki būsimo gyvenimo nemarumu, bet ir esti išskirtinai pasišventę Tam, kuris visiškai neseniai jiems net trečią kartą paliudijo apie savo mirtį ir Prisikėlimą (žr. Mk 10, 34).
Išblaivėti
Tačiau Jėzus iš karto Jokūbo ir Jono širdyse įžvelgė rafinuoto savanaudiškumo pasireiškimą, skatinantį trokšti patogaus dangaus „krėslo“ (nors ir būnant arti Kristaus), visiškai nepagalvojant apie savo žmogiškų galimybių ribas… Mokiniai nori skendėti Prisikėlusiojo šlovėje, bet jie dar nesuvokia, kad remdamiesi vien savikliova, esminį malonės vaidmenį nustumia į pašalius. Įsiplieskus pakilioms emocijoms, galima net su entuziazmu sušukti: „Viešpatie, aš ir gyvybę už Tave guldysiu!“ (Jn 13, 37), ir tuoj pat, išgirdus Jo žodžius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“, patirti momentinį išblaivėjimą, panašų į tą, kai kažkas, stovintis už kito nugaros, staiga ima ir išpila kibirą vandens ant jo galvos…
Jėzaus krikštas – savinaika
Nors Kristaus klusnumas iki kryžiaus mirties buvo esminė Jo išaukštinimo priežastis (plg. Fil 2, 8-9), tai Jam brangiai kainavo. Alyvų sode Jis net vienu metu nenorėjo tos kančių taurės gerti, nes ji buvo persipildžiusi pasaulio nuodėmių tulžies kartybių. Tačiau Jo apsisprendimo mirti, kad mes gyventume, niekas negalėjo pakeisti. Būdamas Visagalis, save maldoje regėjo ne tik kybantį ant kryžiaus, bet ir sėdintį Tėvo dešinėje. Merdėjimas Golgotoje Jį neapsakomai vargino ir slėgė, o auštantis Prisikėlimo rytas guodė bei stiprino… Jėzaus krikštas – tam tikras susinaikinimas, tarsi dieviškų makroelementų trąša, skirta mums, kad Jo pavyzdžiu mokytumės apsispręsti apmirti nuodėmei ir, kaip naujo gyvenimo daigas, galėtume augti mūsų būtį pašventinančioje Jo Širdies gelmėje.
Tarnystės dovana
Kodėl pasipiktino kiti apaštalai, išgirdę Jokūbo ir Jono prašymą? Gal dėl pavydo, kadangi šiedu tarsi užbėgo už akių ir pirmieji paprašė Jėzų tos svaiginančios mistinės artimybės, kurios savaip kiekvienas iš Dvylikos troško. Tačiau Jėzus duoda pamoką, kaip žemėje būti didžiu ir Viešpačiui brangiu vaiku, kad, kraudamas dorybių lobį danguje, jau dabar galėtum vienytis su vieninteliu Lobiu – Dievu. Tai – tarnystė, sena kaip pasaulis ir nauja, kaip Dievo mums skirta, kiekvienos dienos dovana. Tarnauti – ne tik su Jėzumi vėliau karaliauti, bet tai – su savimi sutarti ir artimui pagalbos ranką nepavargti tiesti…
Kantrybėje – atlygis
Taigi, norėdami laimėti dangaus buveines (iš anksto mums numatytąsias dėl Jėzaus Aukos nuopelnų), kurios visos yra begalinės Jo meilės dovanos kiekvienam žmogui, reikia, nebegaištant nė vienos laiko atkarpėlės, mokytis iš Jėzaus pavyzdžio kantrybės, idant „dalyvaudami Jo kentėjimuose (…), kai Jo šlovė apsireikš, galėtume džiūgauti ir linksmintis“ (1 Pt 4, 13).
Kun. Vytenis Vaškelis
„Katalikas“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 20 (455)